Nu davai, Italija

Uncategorized

Nu, davai (na, duokš), padrūškės ir ne padrūškės, pradedu visas savo kelionės istorijas pasakoti būtent čia. Apdeitinsiu kai tik pajėgsiu. Labai visų pasiilgsiu, linkiu visiems smagiai ir šiltai, lyg prie jūros saulėlydžio, užbaigti šią, t.y. 2015 metų vasarą ir niekada nepamiršti, kad kai kas ir būdamas Italijoje apie visus galvoja bei jų nepamiršta.

Taigi, paskutinę dieną prieš kelionę, padariau Kamilei pamoką ir mokiau ją išjausti angliškai dainuojamą tekstą. Po pamokos man paskambino sesė ir sako: “Kepi pyragą paskutinę dieną prieš kelionę?” (nebūtų vaikai, viską papasakoja) Nemeluoju: “Kepu, o ką?” Sesė: “O tai jau viską susidėjai?” Sakau: “Beveik.” Sako: “Neimsi tėčio pririnktų šilauogių į kelionę?” Sakau: “Ne, ir taip visko daug imam.” Sesė: “Tai įdėk į pyragą, aš bandžiau, labai tinka.” Įdėjau. Taip ir baigėsi mūsų pokalbis.

Kelionės planavimas prasidėjo dar gegužę, kada Jonui bedirbant ieškojau pigesnių lėktuvo bilietų iš Lietuvos į Italiją. Kodėl Italiją? Dar dirbdama Thierry kepykloje sulaukdavau begalės įdomių istorijų apie šią šalį iš savo klientų. Jie kalbėdavo kaip man reikia tuoktis, kad gerai net jei iš santuokų rūmų išeini basas. (tikrąja ta žodžio prasme) Po to pasakojimas pakrypdavo džiazo tema, o tada jau klausydavau apie Italijos miestelį pavadinimu Ferrara. (visai kaip Ferrari) Ten vykstantys džiazo vakarai suviliojo. O ir porelės mėgsta medaus mėnesius praleisti būtent itališkoje aplinkoje.

Lėktuvo bilietus nusipirkti pigiau pavėlavome. Tačiau ir atėjus birželio mėnesiui pigesnių skrydžių datos nepasikeitė. Taip ir buvo nuspręsta nuo kada iki kada keliausime. Norimus aplankyti miestus sugalvojau greitai. Taip pat greitai sugalvojau ir kur po ko norėčiau keliauti. Planas atrodė taip:

11118188_1036965319649722_693730789_n

Atsirado klausimas: “Kaip keliausime iš vieno miesto į kitą?” Taip atradome Interrail pasą, kuris leidžia nebrangiai važiuoti traukiniais. O tai skamba visai patraukliai. Po to ieškojome kur apsistosime. Interrail pasas atkeliauja per mėnesį, o nuomojamos patalpos iš anksto greitai tirpsta, todėl viskuo reikia pasirūpinti kuo anksčiau. Suklydome užsi’book’inę kelis motelius per booking.com. Tai reikia daryti per airbnb.com – pigiau, geresni pasiūlymai keliaujant poroje. Daugumoje mūsų užsakytų vietų yra virtuvė, belaidis interneto ryšys, skalbimo mašina, pusryčiai. Iš Lietuvos pigiausi skrydžiai yra į Milano Bergamo oro uostą. Pasirodo, kad Bergamas, tai atskiras miestelis nuo Milano. Pirmą nakvynę užsisakėm dar to nežinodami, todėl iš Bergamo oro uosto turėsime skubėti autobusu nusigauti iki Milane esančios mūsų gyvenamos vietos. Gismeteo rodo, jog rytoj ir Bergame, ir Milane lis. O gal ir žaibuos. Tačiau vakare Milane bus saulėta, 22 laipsniai šilumos.

Paskutinę dieną prieš kelionę atsikėliau su džiaugsmu. Tas jausmas, kai žinai, kad tavo antra pusė vakar stengėsi visą savo turimą laiką skirti tau, kai žinai, kad prieš kelias dienas buvai su geriausia drauge, jos vaikinu ir savo partneriu prie ežero, nors netikėjai, kad kada nors gali taip nutikti, ir praleidai gerai laiką, kai visi liko patenkinti, o ir mano stresinės situacijos ėmė slobti, kai žinai, kad rytoj bus nauja diena ir būsi tikra dėl savo ateities, kai žinai, kad būsi su savo mylimu žmogumi.

Internete susiradau sąrašą ką reikia pasiimti į kelionę, kad nieko nepamirščiau. Taip per vieną – dvi dienas jį įvykdžiau. (Nors dar nepilnai, bet jau visai čia pat.) Paskutinę dieną prieš kelionę Jonas susizgribo, jog reikia nukeliauti į ligonių kasas ir pasiimti studentams priklausantį pažymėjimą, kuris apdraudžia, jog prireikus sulauksi finansuojamos pirmosios pagalbos. Rytoj išsiaiškinsime ar pavyks tai padaryti iš anksto neužsisakius kortelės.

Italija man primena mėlyną spalvą. Gal dėl futbolo, gal dėl vėliavos, tokia sodri mėlyna spalva. Truputį mokiausi kalbos. Sužinojau, kad Chiao reiškia ne tik “Viso”, bet ir “Sveiki”. Taigi, dabar jau nenustebsiu įėjus į parduotuvę ir sulaukus itališkojo “Chiao”.

Šiandien padariau Kamilei pamoką, antra diena skalbiau begalę rūbų ir juos džiovinau, du kartus ploviau indus, buvau parduotuvėje. Nusipirkau beveik nieko. Kepiau pyragą. Dar liko įsidėti kelis ingredientus į lagaminą, išsimiegoti. Rytoj iškepti žuvį pusryčiams. (nes pietums nieko negausime) Nusiprausti po dušu, apsirengti, nukeliauti į ligonių kasas ir į oro uostą. Asta pronto! (Čia ispaniškai, nes itališkai nemoku. Iki!)

Advertisements

Karas, Remarkas ir klausimai.

Uncategorized

DaBar man dvidešImt vieNeri. PasiskaiČiau, kAd dešimTies meTų laikotarpyje prognozuoJamas trečiasis paSaulinis kaRas.

PaRašiau saVo žmogUi: Ar būDama 31-erių jAu turĖsiu vaiKą?

Jis: Čia tAu spRęsti. Bet manau, kad anksčiau tuRėsi.

Aš: Kaip aš jį auginsiu jei trūks maisto ir visokių kiTų atSargų?

Jis: Netrūks. Nes ne vieNa auGinsi.

Aš: Bet 10-ties metų laikotarpyje artėja karas.

Jis: Negarantuotai. Ir liks maisto po karo.

Draugė: Baik tu apie karą taip. Yra, kaip yra, bus, kaip bus, dar neŽinome.

Aš: Man paTinka viską apgalvoti į priekį. VisKas taip priMena Remarko knygas. Mūsų gyvenimas man primena Remarko knygas. Kad ir kaip toli, bet arti. Kai esAm priVersti nebūti kartu, nes jei būtumėm, viskas būtų tobula. Kai slapstomės, susiTinkam mano gūžtelėje nieKam nežinant, nors esame vyRas ir žmOna. Kai aš eSu užDaryta ten, kur niekas negali manęs aplankyti, bet du kartus per metus, jis suGeba maNe susiRasti ir pasiMatyti. Kai aš tVirta ir galiu taip gyventi. Kai mes vieną kartą ištrūkstame iš groTų ir kurį laiką gyvenam neskaičiuodami. Kai gyvename išspausdami iš gyvenimo viską, ką galim, o emocijos labai stiprios. Kai neLengva, nes nieko nėra paPrasto šiam gyvenime. Tik Remarko knygose nėra vaikų. Tad neŽinau kur jie šiame tankų apsupTame pasaulyje. Kaip filme, kaip tu sakei. Pirma režisierius ir scenaristas suStato scenArijų. O tik tada vyksta veiksmas. Juk geriau pasiRuošti, negu būti užkLuptam neTikėtai. Todėl ir kyla tokie klausimai.

Babydoll

babydoll, banga, dainuoja

DAlyvavau Slovenskij BazAr atRankoj. BesiruošDama svarsČiau kaip čia rengtis? NoRėčiau dėtis saVo blizgančią disco stiliaus suknutę, bet jEi kiTos atEis su džinsais, o aš viena būsiu išsipusčiusi, tai atRodys kvailai. Po to pagalvoJau: “Ai, būsiu savImi, pasiRuošiu karTu ir knygų mugei, į kurią keliausiu po atrankos, tad apsirengsiu taip, kaip man paTinka.” ApsiVilkau šviesiai rOžinį megztuką, tamsiai mėLyną plevenantį siJonėlį, savo mėgstamus deMi seZoninius batus ir vilnones rožines kojines. UžsiRišau didelius rudus karolius ir užsiSegiau rankinį laikrOdį. PLaukus tvarkiausi ilgai, kol galiausiai nebesiMatė jų sausumo ir garbAnos buvo ten, kur ir turėjo būti. PasiDažiau kasDieniškai ir išlėkiau į atRanką. BūDama ten jaučiausi esAnti visai ne savo vietoje. Tarp įvairių Lietuvos žvaigždučių, kurie vaiKosi piGaus populiarumo. Ką gi, atėjus nepaBėgsi. SuLaukus rezultatų, ramiai traukiau link knygų mugės, žinodama, jog šiais meTais daugiau nebeReikės tuRėti reikAlų su konKursu, tačiau visą dieną save keikiau ir graužiau kad ten dAlyvavau. Sakau draugei: “Kokia aš apgaiLėtina, atRodau kaip babydoll, aš kamė chamės bAnga.” Draugė: “Nu bAik, gerai atrOdai.” Aš: “Aš babydoll.” Draugė: “Nu bEt rimTai galėtum būti babydoll, graži ir dar dainuoja…”

Rytinės skaičiuotės

Uncategorized

EiLinis ryTas šią savaitę. Guliu apsikLojusi antklOde. Šalia guli mano žmogus. ŽinAu, nebeilgai. Kaip jis apibūdinO pastarąsias dienas: “Aš tik valgau ir miegu, tada dAr pavalgau ir vėl galiu eiti miegoti.”. Reabilitavomės po ilgos NaujųJų nakTies. Na, bEt neGali visą laiKą taip nuoStabiai gyventi. Reikia atLikti daug darbų. TaiGi, jaučiu jAu tuOj tuOj jAm reikĖs išEiti. Tada garsiai sAkau: “Vienas, du trys!”. Jis staigiAi pakYla iš loVos, paDaro pora atsiSpaudimų ir pasiČiumpa rūBus, kuriuos rengsis. PasiŽiūri į mane. Aš pasiTelkiu vidines jėgas ir išLieku ramiu veiDu. Reikia vyrUi duoti laisVės. Bet jis staiga sušunka: “Trys, du, vienas!” ir grįžta pas mane į lovą. Yes! Dar 10 minučių!

Linksmi vaKarai su RImi (RImi karai) (RImta istoRija)

Uncategorized

Ir vėl grįžtAm į RiMi. (jAu galėTų suMokėti už rekLamą) VaKaras. Kelios minutĖs iki dešimTos. EilĖs prie Kasų – milžiniškos.
AtEina du vaiKinai:
– PraLeisit? – pRašosi užLeisti jiems eilę.
SakAu:
– Ir aš skubu.
– TAi įStatymų nežiNot, aNe? – gan neMaloniai klAusia.
Staiga susipranTu:
– Ai, jūs perKate alkoholį… PraEikite.

PRiešais mAne stoVėjo moterIs. Ji praLeido tuos vaiKinus. Jiems nusiPirkus alkoholį atsiRado dAr vienas vyRas tOkiu pAčiu pRašymu. O bUtelių, nOrs vežImu vežk. MoteRis pRiešais mAne – vidutinio amžiAus, plOna, pakAnkamai sPortiška. Ji pRadėjo nervintis, tad su irOniška šypSenėle nuspRendė išsiAiškinti:
– TAi kas jAu per šventė tokia penktadienį?
Vyras:
– PenktaDienis, futbolas…
MoteRis:
– Šiandien nėra futbolo. RyToj bus.
Vyras pakartoja moters žodžius:
– Rytoj bus.
MoteRis:
– Na, tAi ryToj ir apsiPirkti…
VyRas perTraukia:
– O ryToj manęs neBus.
MoteRis:
– Po tiek gėRimų, nesiStebiu, kad čia neBus.